Naujus mano įrašus skaitykite http://baltaziede.wordpress.com/
|
Dėl skonio nesiginčijama, dėl skonio nebuvimo - irgi :) Šiandien reikėjo pasikeisti tinklaraščio versiją. Ta proga atsinaujinau. Po pavadinimu norėjau parašyti kažką artimo, poetiško. Pasirinkau Vytauto Mačernio eiles. Lietaus lašai dainuoja mano plaukuose. Jiems gera, man - nė velnio. Dar Paprasto gyvenimo paprasta diena. Troleibuso langu bėga lietaus lašas. Aš turiu saują laiko, bet panašiai kaip smėlis jis byra pro pirštus. Aš
Suku filmą. Kadrai, garsai, atmosfera pradyla, žinau, kad buvo gražu.
Tačiau tikroji akimirkos vertė yra pačioje akimirkoje. O visi prisiminimai tėra interpretacija (buvo taip gražu, miela… ir pan.). Ir gal tu visai neprisimeni, kad eidama tuo svajingu keliu norėjai valgyti, galbūt tau skaudėjo kojas ir tu visai nesiklausei, ką sakė mylimas žmogus. Bet filme to nėra. Tu prisimeni-interpretuoji: mes leidomės nuo Žaliakalnio, buvo taip gera klaidžioti gatvelėmis ir tylėti. Ir mes nedrįsom susikibti už rankų, nedrįsom pasakyti kažko vienas kitam. Nors gal toji akimirka turi tokią vertę, kokią tu jei suteiki po kurio laiko? Gal būtent tie nekalti pasivaikščiojimai, kurie kažkam galėtų pasirodyti juokingi, turi pačią didžiausią vertę būtent dėl to, kad buvo naivūs ir paprasti, tu galėjai kažką galvoti, būti nerūpestinga ir svajoti apie būsimus bučinius. Jei mes taip gražiai prisimename praeitį, vadinas, ji nebuvo tokia bloga, ji buvo nuostabi, jei mes dar prisimename. Nes tai, kas bloga, norisi užmiršti, pakasti po lapais, savo sąmonės skliautais. Jaunystė niekada neturėtų mums atrodyti juokinga. Nesvarbu, kad ji dvelkia nepatyrimu ir nusikalbėjimu. Ji yra mūsų gražus prisiminimas, įvertintas po penkių pavasarių.
„Gailestauti dėl praeities reikštų sustabdyti savo Oscar Wilde, De profundis
Aš vanduo tavo delnuose Ar prisimeni tu mus (sąrašas gali būti tęsiamas…) Mėgstame kalbėti metaforomis. Ką tai reiškia: Gyvenimas - akimirka tarp ateities ir praeities. Arba: Tai kaip drugio sparnai
|
Įrašų RSS srautas