BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
    Krizės metu psichologinės problemos, kurių turėjo žmogus, tik dar labiau
išryškėja. Norom nenorom reikia jas spręsti, negalima nuolat bėgti
nuo savęs, nes toks neigimas gali virsti rimtais psichikos sutrikimais.
Todėl krizė yra kaip tik palankus metas susikaupusioms problemoms
spręsti, atrasti naujas perspektyvas ir įveikti savo baimes. Kad to
pasiektų, žmogui neretai prireikia psichologo pagalbos. Bendravimas
su psichologu turi daug privalumų.

    Pirmiausia, ką gali duoti psichologas, tai išklausyti. Žmogus trokšta ir turi
teisę pasisakyti ir būti suprastas. Deja, ne visada yra žmonių,
norinčių klausytis. Net ir artimieji dažnai negali padėti, nes jie
turi savų rūpesčių, o gal tiesiog nemoka suprasti. Šeimose itin
dažnas nesusikalbėjimas, nemokėjimas priimti, nesiklausymas, priekaištai.
Nesuprastam žmogui daug sunkiau surasti išeitį, nes jį slegia ne
tik savigraužos jausmas (kodėl man taip nutiko?), bet ir artimųjų
priekaištai, spaudimas. Jei atsitinka taip, kad šeima neišklauso
arba tiesiog nežino, kaip padėti, visada galima kreiptis į psichologą.
Bendravimas su psichologu yra ypatingas tuo, kad šis žmogus klauso
Jūsų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Jis pažįsta jus
mažiau ir negali kelti reikalavimų. Išklausymas ir racionalūs patarimai,
žmogaus nukreipimas teisinga linkme – tai dalykai, kuriuos gali duoti
psichologas.

    Net jei atsiranda žmonių, pasirengusių Jūsų klausytis, tai dar nereiškia,
kad jie galės Jums padėti. Neretai problemos būna daug gilesnės
ir reikalauja detalios analizės bei tinkamo sprendimo. Tuomet nei draugė,
nei mama padėti negali, nes šie artimi žmonės dažnai nesugeba atsiriboti
ir patarti objektyviai. Tai, ko sulaukiame iš psichologų, yra objektyvumas.
Pašalinis žmogus situaciją mato kur kas aiškiau nei saviškis. Psichologas
neturi jokių išankstinių nuostatų, be to, jis savo klientui nėra
niekuo įsipareigojęs, t. y. jis su klientu nėra susijęs emociniais
ryšiais. Objektyvus žvilgsnis ir nedangstomos tiesos išsakymas kartais
gali sukelti šoką. Tačiau po šoko vienaip ar kitaip atsigaunama
ir į dalykus pradedama žiūrėti blaiviau. Žinoma, kitas dalykas,
ar žmogus nori praregėti ir išspręsti savo problemas. Galbūt jam
patinka tokia būsena ir jis nemato reikalo ką nors keisti. Žmogui,
kuris nenori priimti pagalbos, neverta bandyti ją suteikti. Jei pagalbos
visgi prašoma, tai visai nėra silpnumo požymis, bet ženklas, kad
problema buvo pripažinta ir žmogus yra pasirengęs keistis.

    Tarkime, žmogus pripažįsta savo problemą ir nueina į grupę, kurioje bedarbiai
(ar kiti žmonės) dalijasi savo patirtimi. Arba jis apsilanko pas psichologą
ir pasakoja apie tai, kas jam sunkiausia, ieškant darbo ir realizuojant
save. Tikėtina, kad po tokio bendravimo prašviesės akyse ir žmogus
ims žvelgti kitu žvilgsniu. Tačiau namuose jo gali laukti nesuprantingi
giminaičiai, o situacija darbo rinkoje nedžiuginti. Nors ir gaila,
tačiau artimieji dažnai nesupranta, o neretai ir bando aiškinti,
kaip reikia gyventi. Toks aiškinimas skiriasi nuo psichologo patarimų.
Psichologo žodžiuose nėra reikalavimo, jis visada leidžia apsispręsti
pačiam žmogui.
   
    Kai pripažįstame savo problemą, imamės veiksmų jai spręsti, sukaupiame
pakankamai žinių, kurias įgyvendiname praktiškai, tuomet ne išeitis
suranda mus, bet mes surandame išeitį. Pavyzdžiui, pripažinau sau,
kad neturiu darbo jau tris mėnesius, nuėjau į kursus, susirinkau
daug informacijos ir tą informaciją panaudojau darbo paieškoje. Darbas
atsirado ne iškart, bet pamačiau, kokie galimi problemos sprendimo
būdai, kokios išeitys. Išeitį randa ne psichologas, bet pats žmogus.
Psichologas tiesiog parodo, kad visada yra bent viena išeitis, jis
atveria galimybę. Bet daro tai paties žmogaus iniciatyva. Vienas skambutis
ar apsilankymas – tai ženklas psichologui, kad jis gali veikti. Bendraujantis
su psichologu žmogus turi pats naudotis galimybėmis ir rasti išeitį
vienoje ar kitoje situacijoje. Psichologas negali priimti sprendimų
už savo klientą.

    Psichologai mėgsta uždavinėti klausimus, kurie dažnai išprovokuoja tam tikras
mūsų mintis. Klausimas suformuluojamas taip, kad mes nebegalėtume
sau meluoti. Būtent tiesos atskleidimas žmogui, ir dar taip, kad pats
žmogus „netyčia“ atranda šią tiesą, yra vienas pagrindinių
psichologo uždavinių. Žmogus, supratęs, rodos, tokią paprastą
teisybę apie save, jaučiasi nustebęs. Jis nesitiki, kad visi atsakymai
slypi jame pačiame. Psichologas neprivalo ir neturi pasakyti tiesos
apie žmogų. Galų gale jis jos ir nežino. Niekas kitas, tik pats
žmogus, gali geriausiai pažinti save.

    Taigi psichologas nėra tas, kuris žino absoliučiai viską. Tačiau jis
turi tam tikrų žinių, yra geriau išvystęs psichologinį įžvalgumą,
tiksliau atpažįsta tam tikrus žmonių tipus. Būtent tam tikros žinios
yra tai, ką psichologas gali duoti savo klientams. Žmonėms, kurie
visiškai nesidomi psichologija, šios žinios būna labai netikėtos,
įdomios, o gal net keistos. Tie, kurie bent truputį domėjosi psichologija,
jau šį tą žino. Jiems galbūt ir lengviau suprasti save.

    Psichologo darbas nėra paprastas. Apie šiuos žmones sklando įvairių gandų,
iš jų tikimasi neįmanomų dalykų. Pavyzdžiui, kad jie išspręs
visas problemas, atsakys į klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik
pats žmogus. Į psichologus mūsų šalyje vis dar žiūrima nepatikliai.
Klaidingas įsitikinimas, kad psichologas yra gydytojas ir į jį kreipiasi
tik „ligoniai“, rodo kai kurių žmonių ribotumą. Vis dėlto teiginyje,
kad psichologas yra gydytojas, yra bent dalelė tiesos. Jį galima pavadinti
sielos gydytoju. Mūsų dienomis psichologas pakeičia kunigą. Nebereikia
slėpti akių ir gėdytis. Psichologas yra toks pats, o ne arčiau dievo
esantis žmogus, jis gyvena tokioje pačioje aplinkoje, turi rūpesčių
kaip kiekvienas iš mūsų.

Sakoma, kad psichologai patys turi problemų, ir viena iš priežasčių, kodėl
jie stojo mokytis šio dalyko, tai noras padėti sau, geriau pažinti
save, o tik po to padėti kitiems. Žinoma, tas, kuris nepažįsta savęs,
vargu ar turi teisę patarinėti kitiems. Žmogus, pripažinęs savo
problemas ir jas išsprendęs, gali pasidalinti savo patirtimi, ją
pritaikyti darbe. Bendrauti su žmonėmis nėra labai paprasta. Vienas
iš esminių dalykų, trukdančių bendrauti, yra nuostatos.

    Sakoma,
kad žmogus apie kitą žmogų susidaro pirmą įspūdį per pirmas
dešimt sekundžių. Būtent šis pirmas įspūdis dažnai lemia, kaip
mes toliau bendrausime su žmogumi. Jei pašnekovas mums nepatiko iš
pat pradžių, nesąmoningai bandysime jam taikyti blogas savybes ir
pan. Tokios išankstinės nuostatos trukdo atidžiau ir atviriau pažvelgti
į žmogų, rasti jame teigiamų savybių. Psichologo darbe tokių nusistatymų
neturėtų būti. Žinoma, galbūt giliai viduje psichologas jaučia
simpatijas ar antipatijas, bet jokiu būdu neturi to parodyti. Susidraugavimas
su klientu prieštarauja psichologų kodeksui. Prieš eidami pas psichologą,
pirmiausia turime nuspręsti, ko iš jo tikimės. Jei reikalinga objektyvi
specialisto pagalba, psichologas visada padės. Tačiau emocinio ryšio,
artimos draugystės iš jo tikėtis negalime.

    Bendravimas grupėje: kitaip, bet ne blogiau

    Jei žmogus jaučiasi nepasitikintis savimi ar nežino, kaip elgtis ekonominės
krizės metu, rasti tinkamą sau darbą, jis gali dalyvauti grupiniame
mokyme. Bendravimas ir mokymasis grypėje gali būti naudingas. Psichologai
sako, kad šiose grupėse galioja tokie patys dėsniai kaip ir kasdienybėje.
Bendravimas grupėje yra kiek kitoks nei bendravimas su psichologu,
nes iš karto gaunamas grįžtamasis ryšys, galima pamatyti kitų žmonių
reakciją į tave. Grupės nariai pasidalija savo patirtimi, lūkesčiais,
požiūriais.

    Bedarbiai renkasi į grupės, kuriuose mokoma bendrauti su darbdaviu, geriau pažinti
save, susipažinti su situacija darbo rinkoje, susirasti bendraminčių.
Netekęs darbo žmogus gali jaustis labai vienišas, ypač jei aplinkiniai
yra dirbantys. Galima pasijusti nepilnaverčiu, kitokiu nei visi. Išdidumo
ar gėdos jausmas verčia trauktis ir užsisklęsti savyje. Pasakyti
gerai besiverčiančiam klasės draugui apie savo situaciją yra tarsi
nusižeminimas, ne vienas jaučiasi taip, tarsi turėtų pripažinti
savo pralaimėjimą. Tačiau toks požiūris neteisingas. Kuo daugiau
pažįstamų žinos apie jūsų dabartinę situaciją, tuo bus geriau,
nes taip atsiras daugiau galimybių įsidarbinti. Kartais klaidingai
manome, kad žmonės džiaugiasi kito nelaime arba nenori padėti. Iš
tiesų labai svarbu tai, kaip mes pasakojame apie savo problemas. Jei
nedarbas mums nėra pasaulio pabaiga, o veikiau nesunkiai išsprendžiama
problema, jei žinome, ką norime veikti ir tikime, kad išeitis yra,
pašnekovas mielai norės padėti. Dejuojantis pesimistas, kuris maldauja
kokio nors darbo ir negerbia savęs, vargu ar sulauks pagalbos.

    Grupėje, į kurią susirenka bedarbiai, kalbama būtent apie darbo praradimą
ir negebėjimą susirasti darbo. Čia neliečiamas asmeninis gyvenimas
ir nekalbama apie politinius veiksnius. Žmonės ateina turėdami konkrečią
problemą ir tikslą ją išspręsti. Pasitikėjimo savimi ugdymas,
savo gerųjų savybių atskleidimas ar suvokimas, ką žmogus daro ne
taip,– tai būdai, kurie gali padėti žmogui spręsti problemą.
Išgirsti iš kito, kad jam irgi blogai, o gal net blogiau nei tau,
yra naudinga. Imi suvokti, kad tai, kas nutiko, yra ne vieno tavo problema
ir dar ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Be to, net ir silpnas žmogus
sustiprėja paskatintas. Išgirdęs iš kito, kad turi daugybę gerų
savybių, tarsi atsimerkia. Rodos, tereikėjo parodyti pirštu.

    Bendrumo jausmas geras tuo, kad padeda suvokti žmogui, kad jis turi panašumų
su kitais ir nėra vienišas. Nors krizė siaučia visoje Lietuvoje,
tačiau reikia pripažinti, kad ją išgyvena ne visi vienodai. Vieni
turi patikimesnį darbą, gauna daugiau pajamų, kiti verčiasi sunkiau,
iš kitų krizė atėmė ir taip menkas pajamas. Darbas yra gerokai
daugiau nei pinigų įgijimo būdas, tai savirealizacija ir bendravimas.
Krizės metu apie savęs realizavimą galvoti sunkiau, nes pirmiausia
tenka patenkinti biologinius poreikius ir tik paskui galima galvoti
apie saviraiškos būdus.

    Tačiau net ir krizės metu yra galimybių realizuoti save, susirasti norimą
darbą. Dažnai bedarbiai nemoka tinkamai prisistatyti darbdaviui, išsakyti
savo nuomonę. Jiems trūksta pasitikėjimo savimi. Kiekvienas žmogus
turi kokių nors gerų savybių, kurių galbūt neturi kiti. Tereikia
šias savybes atskleisti, pritaikyti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Neturintys darbo žmonės dažnai skundžiasi informacijos stoka. Visa
tai ir bandoma duoti grupės nariams – daugiau pasitikėjimo savimi
ir žinių, kurių gali prireikti, ieškant darbo ir bendraujant su
darbdaviu.

    Dar vienas dalykas, ką duoda grupė – tai atvirumas. Žmogus turi būti
kuo atviresnis, nes tai naudinga jam pačiam. Geranoriškumas, atviras
ir platus žvilgsnis į save ir aplinkinius – tai verta patirti.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentuokite